2016-ųjų istorijos

Kelionės, bėgimas ir meilė. Jeigu reikėtų apibendrinti svarbiausius 2016-ųjų dalykus, jie būtų būtent tokie.  

KELIONĖS

Londonas – ten, pakėlusi akis į dangų, kiekvieną kartą matydavau kylantį ar besileidžiantį lėktuvą (kaip žinia, tai man svarbu –  apie tai, kiek vėliau). Tame gražiame ir ankstyvame pavasaryje su žydinčiais narcizais ir po parkus lakstančiomis voverėmis, kurias galima paglostyti, aš visai mielai būčiau ir likusi.

Ryga – šiemet pirmą kartą praleidau šiame mieste daugiau negu vieną dieną ir gavau progą apžiūrėti šiek tiek daugiau negu tik senamiestį. Pirmiausia bėgant aplinkui pusę miesto, vėliau - pasivaikštant ir sunkiai nešant nelabai norinčias atsigauti kojas.

Atėnai – pirmoji kelionė, į kurią išsiruošiau visiškai viena ir net neturėdama rimto plano, ką ten veiksiu. Rugpjūčio karštyje kasdien nueidavau daug kilometrų, suvalgydavau po ne vieną porciją ledų, susirasdavau draugų, o galiausiai sulaukiau ir pasiūlymo tekėti. Atėnus prisimenu su džiaugsmu, ten supratau, kad būti su savimi pačia man nėra nei nuobodu, nei sunku – atvirkščiai!

Šveicarija – nors Ciurichas, kuris buvo pagrindinis mano darbinės kelionės taškas, didelio įspūdžio nepaliko, kelionė traukiniu per šalį buvo kažkas tokio, kas privertė mane įtempti akis ir grožėtis grožėtis grožėtis, o po to ilgai medituoti sėdint ant suolelio prie geležinkelio stoties viduryje niekur.
Barselona – mergaitiška gimtadienio kelionė su trimis Rasomis. Kelionė, pilna pokalbių, vyno ir cavos, juoko, maisto ir vėlgi daug nueitų kilometrų.

Stokholmas – trumputis pabėgimas laivu į lemputėmis pasipuošusį miestą buvo tai, ko reikėjo norint įsikrauti šventine nuotaika. 
Kitų metų planai? Kol kas savaitė Portugalijos keliuose vasarį ir žemėlapio apžiūra, ieškant kelionės taško rudeniui.

BĖGIMAS

Anot endomondo duomenų, šiemet nubėgau nei daug, nei mažai – 710 kilometrų. Sudalyvavau 7 varžybose, kurių atstumai svyravo nuo 3 kilometrų Šiaulių oro uosto orlaivių kilimo ir tūpimo taku iki 21,1 kilometrų aplink Rygos ar Vilniaus centrą.

Pusmaratonio distanciją įveikiau du kartus, kitąmet vėl planuoju pas jas sugrįžti (pilnas maratonas – dar tik tolimose svajonėse) ir, žinoma, gerinti rezultatus. Taip pat noriu išbandyti naujus bėgimo renginius ir naujas trasas, juk tikrai yra pasirinkimo!

Su sportu sieju ir daugiau Naujų metų planų. Visiškai tradicinis pasižadėjimas – tiesa, ne pradėti sportuoti, bet sportuoti daugiau negu iki šiol. Noriu 2017-aisiais pasijusti stipresnė ir padidinti raumenų tonusą. Pradžia Merginų garažo treniruotėse jau padaryta, reikia tik į jas dažniau nueiti ir viskas bus dar geriau!

MEILĖ

Per metus buvo keli susižavėjimai, kurie tam tikromis dienomis grasino išsprogdinti man smegenis. Buvo Tinder pasimatymų – ne vienas ir ne du, bet visi daugiau ar mažiau keisti. O tada, vieną vakarą, beveik netyčia, atsirado M.

Dabar kiekvieną dieną mokomės puoselėti savo santykius, kalbamės ir juokiamės bei pamažu drauge planuojame ateitį. Kas gali būti geriau?

O iš tiesų svarbiausia tai, kad per šiuos metus išmokau mylėti ir save pačią - tokią, kokia esu. Su nedidelėmis nuodėmėmis – priklausomybe nuo Candy Crush ar noru žiūrėti lėkštas romantines komedijas bei, žinoma, silpnybe kruasanams, su kiek naiviomis svajonėmis, bet su tvirtybe ir užsispyrimu siekti savo tikslo, nesvarbu, koks kvailas jis bebūtų.

Kaip visada, didelę gyvenimo dalį ir darbas pasiglemžė. Ypač vasarą, kai darbiniais reikalais teko kelis savaitgalius praleisti Kauno bei Palangos oro uostuose. Tad lėktuvų ir šiemet buvo nemažai. Vienas jų nuo spalio mėnesio visada su manimi – įsikūnijęs tatuiruote ant kojos. 

Taip pat šiemet išbandžiau dvigubą darbą – t.y. greta oro uostų dar mėginau komunikuoti kitame įdomiame projekte. Bet, deja, teko nuleisti rankas ir pasakyti, kad aš pernelyg mėgstu savo gyvenimą, kad visą jį atiduočiau darbui.

Lėktuvai liko. Ir grožėjimasis jais – tai turbūt niekada nenusibosta. 

Ir į tinklaraščio rašymą šiemet daugiau jėgų įdėjau – 30 įrašų per metus gal ir nėra labai daug, bet ties kiekvienu padirbėta. Na, bent man taip atrodo. 

Populiariausieji šiemet:

1. Tuno ir avokado salotos su agurkais 

2. Vištienos kepsneliai su migdolais 

3. Obuolių pyragas su graikiniais riešutais 

4. Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais 

5. Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu 

Maisto pažadu neapleisti ir kitąmet. Žinoma, šioje srityje irgi turiu pamąstymų - pavyzdžiui, kad reikėtų riboti baltų miltų vartojimą ir pyragų mažiau kepti, kad reikėtų dar daugiau ir įvairesnių daržovių valgyti, ir, apskritai, daugiau galvoti apie sveiką ir švarią mitybą. Gal šiemet pagaliau pasiseks ir pavyks nuo žodžių pereiti prie darbų.

Susirašykim kitąmet, pažiūrėsim, kaip viskas einasi toliau!

Bučkis tiems, kurie skaito.

Moliūginiai „cantucci“ sausainiai

Viskas tradiciškai šiemet – Kalėdos ir vėl praėjo ramiai su daug nukeliautų kilometrų ir dar daugiau pokalbių bei juokų. Gaila, lygiai taip pat tradiciškai jos buvo be sniego. 

Snigo savaite anksčiau, kai sekmadienį Vilniaus kalėdiniame bėgime pasipuošiau Rudolfo ragais ir šiek tiek slidžiomis senamiesčio gatvėmis nubėgau 12 kilometrų. Va tokie dalykai man ir suteikia daugiausiai kalėdinės nuotaikos – šventiniai bėgimai sningant, besišypsantys žmonės, draugų susiėjimai, juokingi megztiniai su briedžiukais ir, žinoma, lemputės.

O kai gerą kalėdinę nuotaiką tenka gaudyti pačiai, visada padeda filmas „Love Actually“ (šiemet jį ir vėl pažiūrėjau, gal jau kokį 15-tą kartą) ir sausainių kepimas. Šį gruodį išbandžiau moliūginius „cantucci“ sausainius – t.y. itališkus, du kartus keptus džiūvėsėlius.

Dviem skardoms sausainių reikės:
100 gramų minkšto sviesto
200 gramų rudojo cukraus
4 šaukštelių vanilinio cukraus
4 kiaušinių
300 mililitrų moliūgų tyrės
500 gramų miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
100 gramų maltų migdolų
100 gramų džiovintų spanguolių
2 šaukštelių prieskonių mišinio meduoliams (cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, muskatas ir pan.)

Sviestą išsukti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Vis gerai išmaišant, dalimis sudėti moliūgų tyrę ir įmušti kiaušinius. Tuomet sudėti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, prieskonius, maltus migdolus ir kiek pasmulkintas džiovintas spanguoles. Viską gerai išmaišyti.

Drėgnomis rankomis suformuoti iš tešlos du pailgus volelius, sudėti juos ant skardos ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių.

Išėmus skardą, leisti jiems šiek tiek pravėsti ir dantytu peiliu supjaustyti volelius maždaug centimetro storio riekutėmis. 

Sudėti jas atgal ant skardos ir padžiovinti 150 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių (praėjus pusei šio laiko riekutes vertėtų apversti, kad sausainiai išdžiūtų tolygiai).

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 6

Skaniausia valgyti sausainius trumpam įmerkiant į arbatą. Galima ir į karštą vyną, žinoma.

Moliūginiai sausainiai buvo išdovanoti draugams per tradicinį kalėdinį pasisėdėjimą, o likusieji namie buvo greitai sunaikinti geriant pusryčių arbatą. Tad fotografijose – paskutiniai atsilaikiusieji. Visai neblogi buvo. 

Nors po to Kalėdoms ir dovanoms giminaičiams dar iškepiau tų cantucci, kurie man labiau prie širdies – su šokoladu.

--

O tarpušventis šiemet visiškai netradicinis – lovoje su antibiotikais, „Silva Rerum“ ir „Žvaigždžių karais“ (Kas galėjo pagalvoti, kad staiga tapsiu jų gerbėja? Tikrai ne aš!). Organizmas tarė savo žodį – reikia poilsio. Tai klausausi! Ir tikiuosi, kad Naujųjų naktį pakilsiu kaip Feniksas ir nealkoholinio putojančio vyno taurę išgersiu jau negrasindama sau iškosėti plaučio. 

Fingers crossed!

Avinžirnių kotletukai - falafeliai

In memoriam Albinai Mažeikienei.

Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per gyvatvorę (čia buvo mano Haris Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.

Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10 metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties, suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės, prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys, nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.

Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti, su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.

5-6 porcijoms reikės:

400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau mažiau)

2 skiltelių česnako

3 šaukštų miltų

didelės saujos šviežių petražolių

2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai

druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių

Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.

Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus. Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).

Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.

Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu mėgstamu padažu.

Šaltinis - Būk turbo

Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.

Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo, ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną padariau aš.

Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.

Gražių šv. Kalėdų!

Moliūginis sūrio pyragas

Paskutinysis pusantro mėnesio buvo toks intensyvus, kad aš sugebėjau pasiilgti rutinos ir paprastų dalykų – savaitės meniu planavimo sekmadienio vakarą, įprastinės 5 minutes trunkančios rusų kalbos pamokėlės per pietus darbe, dienos apgalvojimo ir naujų planų susidėliojimo stovint po dušu vakare ir t.t., ir pan. Vietoj to pastaruoju metu įveikinėjau kilometrus automobiliais, autobusais, traukiniais, lėktuvais ar tiesiog bėgte ir bandžiau pasivyti savo gyvenimą.

Tai pavyko padaryti vieną ne itin gražią lapkričio dieną, kai teko gaminti gimtadienio pyragą. Kepiau jį du kartus – vieną M. progai, kitą – savajai. Ir abu kartus jis buvo nuostabus.

Moliūginis sūrio pyragas

Reikės:

180 gramų mėgstamo skonio SELGA sausainių
100 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formą
2 šaukštų želatinos
250 gramų maskarponės sūrio
200 mililitrų moliūgų tyrės*
5 šaukštų rudojo cukraus
šaukštelio cinamono
1,5 šaukštelio malto muskato

Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių ir sumaišyti su išlydytu sviestu. Paruoštą masę dėti į kepimo popieriumi išklotą ir sviestu pateptą atsegamą kepimo formą, išlyginti ir kepti 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10 minučių. Kai sausainių masė šiek tiek apskrus, pyrago pagrindą išimti iš orkaitės ir palikti atvėsti.

Karštame vandenyje ištirpinti želatiną (tai padaryti reikėtų pagal ant pakelio pateiktas instrukcijas).

Maskarponę išplakti su ruduoju cukrumi bei moliūgų tyre. Supilti paruoštą želatiną bei suberti cinamoną ir muskatą. Gerai išmaišyti. Gautą kremą supilti ant atvėsusio sausainių pagrindo. Tortą uždengti maistine plėvele ir dėti į šaldytuvą bent kelioms valandoms, kad sustingtų.

Papuošti pagal norus ir sugebėjimus.

*Moliūgų tyrė: moliūgą supjaustyti į kelis didesnius gabalus, išimti sėklas ir dėti į kepimo popieriumi išklotą kepimo indą. Kepti 220 laipsnių kaitrumo orkaitėje, kol moliūgas smarkiai suminkštės. Gabalėliams pravėsus, išskobti moliūgo minkštimą ir sutrinti iki vientisos masės. Tinka užšaldyti.

Šaltinis – Cukrinis avinėlis

Iš viso savo dienos proga ragavau net tris tortus – ledų (citrininį, jei gerai pamenu) tą tikrąją dieną, meduoliškai bananinį - su draugais, o moliūginį - su kolegomis.

Gimimo dieną tikrai skanų ledų torto gabalėlį valgiau nedidelėje Barselonos kepyklėlėje, kurioje pardavėjos net nekalbėjo angliškai. Bet smagiausia tądien buvo tai, kad vaikščiojau po palmėmis, šokinėjau per Viduržemio jūros bangas, o galiausiai šildžiau veidą prieš saulytę paplūdimio bare gurkšnodama kataloniškąją cava, o su manimi drauge buvo trys gyvenimo Rasos. Sutapimas? Nemanau.

Tradiciją pasitikti gimtadienį svečioje šalyje noriu tęsti ir kitais metais. Tad labai gali būti, kad pradėjusi galvoti, kaip užpūsti 29 žvakes (o die, gi sunku tiek jų ir sutalpinti ant torto!), įsigysiu ir lėktuvo bilietus ten, kur lapkritį bent šiek tiek šilčiau ir smagiau negu Lietuvoje.

Tiesa, gyvenimą (ir dar šv. Kalėdas, nepamirškime ir jų!) reikia vytis ir toliau. Tai daryti ypatingai sunku, kai lauke beprotiškai slidu, juk gali labai lengvai nulėkti tiek nuo kelio, tiek nuo šaligatvio. Tad laikykimės ten!