Vieną saulėtą šeštadienio rytą vos pradėjusi savo įprastinę
ilgųjų bėgimų trasą sutikau vyriškį, kuris jau buvo gerokai pasivaišinęs
svaigiaisiais gėrimais (o gal gėrimų galia dar nebuvo palikusi jo nuo vakaro, kas
čia supaisys tuos Naujininkų vyriškius?). Žinoma, iš karto buvau jo pastebėta
ir užkalbinta - „Tu ir taip turi puikią
figūrą, kam dar bėgioji?“ (paprastasis vertimas iš rusų kalbos).
Nelėtindama žingsnio išsišiepiau nuo ausies iki ausies ir likusius 15 trasos
kilometrų tikrai galvojau apie tai, kodėl.
Pradėjau seniai, kaip sakoma, before it was so cool. Pirmąsias bėgimo programas gūdžiais
2012-aisiais man atsiuntė draugė, o aš jas bandydavau viename iš Karoliniškių
stadionų. Po kelių mėnesių treniruočių nubėgau 5 km, bet sustojau. Tuomet
norėjau gražesnių kojų ir vidinės ištvermės, o jos niekaip neatsirado. Per ketverius metus kojos mažai
pasikeitė, bet ištvermės atsirado tiek, kad praėjusią savaitę pelniau pirmąjį
medalį už pusmaratonio distanciją. Nežinantiems – tai yra 21,097 km.
Nebuvo lengva. Bet ir tokių sunkumų, apie kokius galvojau
prieš stodama prie starto linijos, nepatyriau. Paskutinį kilometrą sugebėjau
spurtuoti, finišą pasiekiau su plačia šypsena, o užsikabinusi ant kaklo medalį
net šiek tiek susigraudinau, bet galų gale emocijų potvynis toli nenunešė – tik
šampano į artimiausią romantišką kavinukę.
O visgi – kodėl? Dėl minčių švaros, dėl raumenų lengvumo,
dėl akimirkos džiaugsmo, dėl vidinių demonų nugalėjimo, dėl skanėstų, dėl
širdies bėdų užmiršimo, o labiausiai dėl iššūkių, kuriuos galiu pati sau
iškelti ir už kurių įveikimą tik pati viena ir esu atsakinga.
Kalbant apie skanėstus, prasidėjo mano mėgstamiausias metas
– ta metų dalis, kai galima valgyti rabarbarus!
Rabarbarų, braškių ir ispaninio šalavijo (čijos) sėklų
desertas
1 turbo porcijai reikės:
100 gramų rabarbarų
šaukštelio rudojo cukraus
4 šaukštų čijos sėklų
nepilnos stiklinės avižų pieno
saujos braškių
žiupsnelio druskos
šaukštelio kakavos
Rabarbarų stiebus nulupti ir supjaustyti nedideliais
gabalėliais. Juos apibarstyti ruduoju cukrumi ir kepti iki 180 laipsnių
įkaitintoje orkaitėje apie 15 min.
Čijos sėklas sumaišyti su kakava ir druska bei užpilti
avižų pienu (galima naudoti ir kitokį augalinį pieną). Gerai išplakti, o tuomet
palikti bent pusvalandžiui, kad išbrinktų.
Sluoksniuoti desertą – ant išbrinkusių čijos sėklų
sudėti keptus rabarbarus, o ant jų – supjaustytas braškes.
Šaltinis
– vmgonline.lt
Blogo statistika rodo,
kad čijos sėklos šiuo metu yra ant pačios didžiausios bangos, nes vasario
įrašas apie jų pudingą kol
kas yra metų skaitomiausias.
O mano asmeninė statistika sufleruoja, kad metas ieškoti
naujų rabarbarų panaudojimo būdų, nes per penkerius blogo rašymo metus (!) vis sugebėdavau atrasti ką nors
įdomaus. Nesinori daryti išimčių.
Grįžtant prie istorijų apie bėgimą – esu labai dėkinga R.,
kuri įkalbėjo išbandyti Rygos maratoną. Nors bendrai sutarėme, kad trasa ten gana nuobodi, savaitgalis Latvijos sostinėje tikrai buvo įsimintinas ne tik dėl
dviejų valandų, praleistų su 32 tūkstančių bėgikų minia. Tikrai įsiminsiu tą
kiaurai merkiantį lietų, pabandymą padaryti atsispaudimą pasipuošus Latvijos
kariuomenės atributika ir užsidėjus 20 kilogramų kuprinę, dar šampaną
ir ženklus „My next husband will be normal“ bei „I once went on a diet for a month
and all I lost was 30 days“, Art nouveau rajoną,
nuostabią mūsų namų lokaciją, avietinį pyragėlį ir vos 35 minutes trukusį
skrydį atgal namo.
O dabar belieka sulaukti I., kuri pažadėjo uždėti tiarą dėl
įveiktos distancijos, ir vėl sugrįžti į bėgimo trasą. Jau prisikaupė minčių,
kurias reikėtų pergalvoti ir sudėlioti į reikiamus galvos stalčiukus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą