2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

2015-ųjų istorijos

Tęsiu jau 5 (jubiliejus!) metus skaičiuojančią tradiciją ir baigiantis metams noriu apžvelgti, kas įdomaus mano gyvenime įvyko per paskutinius 12 mėnesių. O šiemet įvyko tikrai daug, nes 2015-ieji man buvo pokyčių metai.

Visų pirma pakeičiau darbą. Kurį laiką darbinėje palėpe vyrojo visiška depresija, nes visi norėjo veikti ką nors kita negu tuo metu veikė. Tiesą sakant, anksčiau ar vėliau visi iš ten ir išėjome. Vilties akimirką toje pačioje palėpėje nuskambėjo žodžiai, kuriuos netgi užsirašiau – aš gal ir nesu labia protingas, bet, kaip pastebėjau iš tendencijų, visi, kas išeina iš VGTU, būna žiauriai laimingi. Ir iš tiesų perkėlusi savo mintis į oro uostą esu daug laimingesnė. Žinoma, darbo daugiau, bet kartu daugiau ir naujų pažinčių, iššūkių bei įdomių projektų, apie kuriuos galima kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

Ir nuo pat gegužės, kai pirmą kartą nebe keliautojos akimis pažiūrėjau į visus tris Lietuvos oro uostus, vis dar negaliu atsižavėti lėktuvais ir vis dar taip pat noriu į juos fotografuoti ir dalintis savo darbinėmis akimirkomis su visais aplinkiniais. 



Tuomet pakeičiau vyrą. Nors gal teisingiau būtų sakyti, kad pakeičiau statusą. Iš įsimylėjusios šeimyniškos merginos tapau savarankiška vieniše (man labiau patinka angliškas žodis single, nes jo reikšmėje daugiau dalykų telpa negu tik vienatvė).

Iki šiol nesuprantu, kas nutiko, kad daugiau nei metus puoselėti santykiai nutrūko, bet vieną dieną supratau, kad tuomet priėmiau gerą sprendimą ir kad dabar viskas būtų visiškai kitaip, jeigu būčiau ir toliau laikiusis įsikibusi į žmogų, kuris manęs nemylėjo taip smarkiai, kaip man reikėjo. Šiandien pagaliau ir vėl esu laiminga - net ir būdama vieniša. 


Aukščiau aprašytas pokytis lėmė ir tai, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Nusileidau žemyn nuo kalno, bet likau tuose pačiuose Žirmūnuose. Pro buto, kuriame gyvenau su dviem vaikinais, ir savo kambario langą mačiau privataus namo kiemą. Vasarą ten stebuklingai čiulbėdavo paukščiai – jie leisdavo man pasijusti lyg gyvenčiau ne judriame mieste, o visiškame kaime. Tylą drumsdavo tik kylančių lėktuvų gausmas – kaip simboliška, tiesa?

Rudeniop pavargau iš darbo namo per automobilių spūstis keliauti beveik valandą laiko, tad pradėjau žvalgytis naujos vietos. Ir radau! Persikėliau į Stoties rajoną arba, paprasčiau tariant, Naujininkus. Dabar Aušros vartus pėsčiomis pasiekiu per maždaug penkias-septynias minutes ir jaučiuosi gyvenanti kone pačiame miesto centre. Čia taip pat gaudžia lėktuvai, į langus kartais spigina LFF stadiono šviesos, o prieš miegą galiu klausytis apačioje gyvenančių kaimynų pokalbių lyg jie būtų tame pačiame kambaryje, bet man Tyzenhauzų rezidencija dabar yra pati mieliausia vieta – mano vieta.


Kažkaip netyčia pasikeitė ir gyvenimo būdas. Sumažėjo pyragų skaičius (jų vietą užėmė kruasanai, cha cha), padaugėjo trintų kokteilių, salotų ir grikių ar kitokių kruopų porcijų kiekis mano racione. Bėgimo sezoną šiemet pradėjau kovo 8 d., o paskutinę šių metų bėgimo distanciją įveikiau gruodžio 27 d. Ir per rekordinį laikąVaržybose sėkmingai įveikiau vieną 5 km distanciją, keturis kartus bėgau 10 km, o paskutinįjį kartą susitvarkiau ir su 12 km. Horizonte jau matosi Rygos pusmaratonis!

Šiemet rimčiau pažiūrėjau ir į namų sportą – įveikiau mėnesio pritūpimų iššūkį, ilgai nesiskyriau su 8 minučių mankštą siūlančiais vyrukais, o galiausiai pribrendau sporto klubui ir bandau įveikti štangos spaudimo ar pritūpimo su štanga pratimus. Dar kitąmet noriu vėl padaryti špagatą. Reikės treniruotis!


O galiausiai prie visų pokyčių prisidėjo ir mano galva – ji numetė plaukus. Ne ne, ne visus, bet didžiąją dalį. Ilgus metus augintos kasos buvo skubiai sušluotos, kad nesukeltų man šoko, o aš tą vakarą grįžau namo tarsi sklęsdama oru (iš tiesų slydau pirmuoju rimtu žiemos sniegu ir ledu, bet juk reikia kaip nors poetiškai tai pavadinti) ir pasiruošusi pasitikti Naujuosius atvira širdimi. Šių metų pokyčius suvaldžiau, jei jų bus ir kitąmet – susitvarkysiu ir su tais, dar tik manęs laukiančiais. Kitaip nė būti negali.

Prie šių metų pokyčių galima pridėti ir pertrauką bloge – iš pradžių, užklupta šeimyninės rutinos, jo atsisakiau. Vėliau, jau beveik sugrįžusi į tikrąją savo odą, vėl prie jo grįžau ir kol kas nesiruošiu apleisti. Pagamintų ir nufotografuotų receptų archyvas plečiasi, man tik reikia rasti laiko ir noro rašyti. Ir jų bus!

Tad laukite J



P.S. Šiemet vykdžiau Instagram projektą ir šiandien turiu 365 (na, tiek bus iki vidurnakčio!) nuotraukas, iliustruojančias mano metus. Tų, kurios nepateko į blogo iliustracijas, ieškokite čia.

2015 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Avižinių dribsnių batonėliai

Kalėdos šiemet atėjo nepastebėtos. Gruodžio pradžioje pažiūrėjau amžinąjį "Love actually", o po to paėmiau ir pamiršau visas artėjančias šventes. Tad šiek tiek nustebau, kai vieną vakarą teko sėsti į traukinį ir išvažiuoti tų švenčių minėti. Nors turbūt reikėtų sakyti, jog Kalėdos šiemet tiesiog pasimetė tarp visų kitų tuo metu gyvenime vykusių dalykų - darbų, kelionių ir kitokio lakstymo pirmyn-atgal.

Namų papuošti taip ir nespėjau. Bet kelis vakarus kalėdinės nuotaikos ieškojau ne tik žiūrėdama filmus, bet ir gamindama dovanas - energijos suteikiančius javainius. Sukramsnoji gabaliuką tokio javainio ir stebi, kaip nutyla gurgiantis pilvas, šiek tiek prašviesėja smegenys ir nurimsta širdis, reikalavusi ko nors saldaus

Avižinių dribsnių batonėliai 
Vienai stačiakampei vidutinio dydžio kepimo formai reikės:

200 gramų avižinių dribsnių
4 šaukštų kokoso drožlių
4 šaukštų goji (dygliuotojų ožerškių) uogų
4 šaukštų džiovintų spanguolių
30 migdolų
3 šaukštų medaus
3 kiaušinių
šaukštelio vanilės ekstrakto

Avižinius dribsnius, kokoso drožles, smulkintus migdolus ir džiovintas uogas sumaišyti.
Medų ištirpdyti ir sumaišyti su išplaktais kiaušiniais bei vanilės ekstraktu.
Įmaišyti skystą mišinį į sausus ingredientus.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi, sudėti mišinį ir tolygiai paskirstyti. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20-25 minutes arba kol kepinys gražiai paruduos. Atvėsusį didelį javainį supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.
Laikyti sandariame inde, kad per daug nesukietėtų. 

Šaltinis - Ilka Rae Adams "Super maistas", Obuolys, 2015



Visą gruodžio mėnesį reikėjo tikrai daug energijos - teko susitvarkyti su keliais renginiais kituose miestuose, įvairiomis kalėdinėmis akcijomis, Kliento diena, kurioje ne tik išbandžiau savo jėgas aviacijos saugumo patikroje, bet ir padėjau kolegai vesti ekskursijas po oro uostą. Tad nenuostabu, kad gruodį buvo tokia diena, kai pirmą kartą savo - suaugusios moters - gyvenime nuėjau miegoti devintą valandą vakaro. Ir dėl to nė trupučio nesigailėjau!

Būtent energijos man norisi ir kitiems metams. Ta didžiulė jėga viduje padėtų įveikti kalnus laukiančių darbų, leistų bėgioti maratonus ir kilnoti štangą, įgalintų nenuleisti rankų asmeninėje erdvėje ir pagelbėtų galiausiai ją susikurti iš naujo.

O dar, žinoma, norėtųsi kiek mažiau dramų. Arba kad bent tos dramos būtų tikros, o ne iš piršto laužtos ir pačios susigalvotos. Kelias savaites mane iš proto kraustęs susižavėjimas ramiai nuslopo prieš pat šventes ir parodė, kad galima smagiai gyventi net tada, kai širdies ritmas yra visiškai normalus. Prie šio nusiraminimo taip pat prisidėjo jau aukščiau aprašytieji batonėliai! Jie, pasirodo, turi ir stebuklingų galių!

Tad to ir linkiu metų pabaigai - kasdienybėje pasitaikančių mažų stebuklų.

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

Pas visus verda aistros, pas mane - grikiai - toks užrašas ilsisi mano virtuvėje, tačiau, manau, kad jį šiuo metu vertėtų pakeisti į tokį, kuris geriau atspindėtų realybę. Pavyzdžiui, Gyvenimas verda intensyviau negu puodai

Kas vyksta? Visa galva pasinėriau į sportą - vaikštau į treniruotes, bėgioju, darau pratimus namie, domiuosi sveiku maistu (Kalėdoms pasidovanosiu sau knygą apie supermaistą!) ir stengiuosi valgyti žaliau bei sveikiau. Sekasi sunkiai, bet motyvacija didėja su kiekviena treniruote, tad tikiu, kad jau tuoj tuoj seksis geriau. 

Tiesa, nenorėčiau šiame kelyje ko nors atsisakyti - juk turiu begalinę meilę kruasanams su šokoladu ir kitokiems kepiniams, taip lengvai jų nepaleisiu. Tad lieka tik deginti kalorijas. Kalėdinis įmonės vakarėlis parodė, kad tam kuo puikiausiai tinka intensyvūs šokiai. Turėsiu naują sporto salės alternatyvą!

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

Reikės:
kelių lakštų sluoksniuotos bemielės tešlos
moliūgo 
kelių saulėje džiovintų pomidorų aliejuje
100-150 g tarkuoto fermentinio sūrio
2 kiaušinių
180 g neriebios grietinėlės
žiupsnelio druskos, džiovintų bazilikų
gabalėlio sviesto

Sluoksniuotos tešlos lakštus lengvai iškočioti, supjaustyti gabalėliais ir jais iškloti sviestu išteptas keksiukų formeles. 
Nuluptą moliūgą stambiai sutarkuoti. Į tarkius įpjaustyti saulėje džiovintus pomidorus, suberti tarkuotą sūrį, pagardinti druska ir džiovintais bazilikais. Supilti kiaušinius, išplaktus su grietinėle, ir gerai išmaišyti.
Įdarą dėti į paruoštus tešlos krepšelius, kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 20-30 minučių arba, žinoma, kol iškeps.

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Receptą išbandžiau, kai ruošiausi įkurtuvėms naujojoje Tyzenhauzų rezidencijoje. Kadangi greitai keksiukai-kišiukai dingo nuo stalo, darau išvadą, kad draugams patiko. Kelis paslėpiau ir kitą dieną suvalgiau darbe pietums - buvo skanūs tiek šilti, tiek šalti.



Tai buvo mažiau nei prieš mėnesį, o man atrodo, kad praėjo jau visa amžinybė. Visi savaitgaliai nuo pat lapkričio pradžios buvo suplanuoti iki smulkmenų, artimiausias laikotarpis taip pat greičiausiai neleis atsikvėpti - vis dėlto šventės ant nosies... Kad jos nebūtų praleistos vien prie stalo, suplanavau sportinę pramogą - sudalyvauti Kalėdiniame bėgime. Tad jeigu gruodžio 27 d. būsite Vilniuje, atsikelsite anksčiau negu vidurdienį, ateikite ir pamojuokite man, kovojančiai su 12 km distancija. Mielas pusmaratoni, aš ateisiu ir pas Tave!

O kas dar įvyko per tą mėnesį? Buvo atostogos, buvo gimtadienis, buvo Paryžiaus gatvės, buvo skirtingos šokių aikštelės su skirtingais šokių stiliais, buvo kelios tikros ir suvaidintos ekstremalios situacijos, buvo lankomi barai, buvo daug visokių darbų, net įsimylėjimo ženklų šiek tiek buvo. Bet greitai praėjo. Matyt, kad dar nereikia.





2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

Makaronai su lašiša ir cukinija

Aš turiu gana keistą santykį su žodžiais - kartais man norisi kalbėti be perstojo, tada dar rašyti ir pasakoti viską, kas vyksta aplink mane, o kartais užtenka tylėti, vienumoje mąsliai šypsotis ir visus gerus dalykus laikyti vien sau. Taip nutiko ir pastarąjį mėnesį. O galbūt tiesiog per daug visokių žodžių pasakiau ir parašiau darbinėje bei papildomoje veikloje.

Žodžiu, baigiantis spaliui žvelgiu į savo darbotvarkę ir džiūgauju dėl planų - jau penktadienį prasidės atostogos, tada laukia skrydis į Paryžių ir gimtadienio šventimas, tuomet įkurtuvės, dar šiek tiek bliuzo, tada draugų vizitai su privalomaisiais nuotykiais ir jau bus galima žengti į žiemą.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Reikės:
mėgstamos formos makaronų (kiekis - pagal valgymo įpročius, aš gaminau tris porcijas)
100 gramų rūkytos lašišos
nedidelės cukinijos
nedidelio svogūno
3 skiltelių česnako
150 ml grietinėlės
saujos tarkuoto sūrio
pipirų
šlakelio citrinos sulčių

Lašišą pasmulkinti ir apkepti keptuvėje su lašeliu aliejaus. Tuomet sudėti smulkintą svogūną ir kepti, kol jo gabaliukai taps skaidrūs. Suberti smulkintą česnaką. Po kelių minučių į keptuvę dėti ir pusžiedžiais supjaustytą cukiniją, patroškinti, kol ji suminkštės. Pagardinti pipirais. Supilti grietinėlę, ją užvirinti, o tada jau galima keptuvę nukelti nuo ugnies. Jos turinį pilti ant jau išvirusių makaronų, gerai išmaišyti, pašlakstyti citrinos sultimis, apibarstyti sūriu ir skanauti.

Šaltinis - Širšių lizdas

Makaronai buvo gaminti dar kažkada rugsėjį, bet ilgai laukė fotoaparate, kol mano tyla baigsis. Atsimenu, kad tikrai buvo skanu. Kodėl makaronų spalvos skiriasi? Todėl, kad naudojau tiek įprastus, tiek pilno grūdo makaronus. Įsivaizduoju, kad taip darydama duodu bent truputį daugiau naudos savo organizmui.

---

O kas įdomaus nutiko per spalį? Pradėjau lankyti Running Conditioning treniruotes GET FIT'e - nors po kiekvienos iš jų kuri nors kūno dalis nustoja normaliai funkcionuoti ir skundžiasi, kad ji norėtų gyventi ramiai sau nejudinama, esu labai laiminga, kad pagaliau pradėjau ne tik bėgioti, bet ir stipriau treniruotis. Vis dėlto tas pusmaratonis gegužę pats nenusibėgs ir jam reikia ruoštis visais įmanomais būdais. Nežinau, ar čia momentinis sportinių įpročių poveikis ar daugiau visokių dalykų (kaip kad sumenkę pusryčiai ir vakarienės) susidėjo, bet kolegės pradėjo man kartoti, kad sulieknėjau. Tikiu.



Tačiau viena svarbiausių mano gyvenimo naujienų dabar - persikrausčiau. Nuo šiol gyvensiu viena. Na, turėsiu labai artimą kaimynę, bet turbūt labai norėdama galėčiau išvengti didesnio kontakto su ja. Vyrukai Žirmūnuose pernelyg neliūdėjo dėl mano sprendimo juos palikti, tad susikroviau šmutkes ir išvažiavau į Naujininkus - savo naująją rezidenciją Tyzenhauzų gatvėje.

Keulė Rūkė man dabar pasiekiama per daugiau mažiau penkias minutes - jau išbandyta! Pro septinto aukšto langą matosi nuostabūs saulėtekiai, o vakarais kambarį nušviečia LFF stadiono šviesos. Dar reikės iki galo susitvarkyti buitį ir būsiu pasiruošusi žiemoti. Tik gyvenk ir džiaukis, ar ne?

2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Obuolių pyragas su avietėmis ir aguonomis

Rudeninė melancholija mane jau pričiupo. Pradėjau vis dažniau sustoti ir susimąstyti, kas vyksta aplink mane ir ar man tai patinka, ar norėčiau, kad kas nors pasikeistų. Pavyzdžiui, vieną vakarą supratau, kad per pastaruosius kelis mėnesius, kai gyvenu sau pačiai, sutikau turbūt visus mano likimą pakeitusius vyrus. Ar jie vėl pasirodė mano kelyje, kad primintų, jog reikėtų nekartoti senų klaidų, kažkada sugadinusių santykius, ar jie iš tiesų visada buvo netoliese, tik aš žiūrėjau ne į tą pusę?

Taip, vieni jų atliko gal tik epizodinius vaidmenis, kiti tikrai buvo pagrindiniai. Žiūriu atidžiau ir matau vieną - jie visi davė man nepakartojamas gyvenimo pamokas. Vienas išmokė pasitikėti, o paskui tą pasitikėjimą ilgam sugriovė, kitas - kad vasaros romanai turi tendenciją sušildyti ir šaltesnius metų laikus, trečias - kad reikia turėti mažiau kaprizų ir į gyvenimą žvelgti paprasčiau, ketvirtas - kad meilė gali imti ir tiesiog baigtis...

Ruduo - pats geriausias laikas prisiminti būtas ir tik išsigalvotas meilės dramas. O prisiminus skaudulius, juos numalšinti padės puodelis arbatos, taurė vyno ir gabalėlis obuolių pyrago. Kokį nors naują saldumyno su obuoliais receptą išbandau kone kiekvieną rudenį, bet naujienų atsargos niekaip neišsenka.

 Obuolių pyragas su avietėmis ir aguonomis

24 cm skersmens kepimo formai reikės:
3 didelių obuolių ir vieno vidutinio ar mažesnio
130 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formai
130 gramų cukraus
3 kiaušinių
160 gramų miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
šaukštelio vanilinio cukraus
dviejų didelių saujų aviečių
poros šaukštų aguonų
šaukšto rudojo cukraus
šaukštelio cinamono

Obuolius nulupti, išimti sėklas ir supjaustyti skiltelėmis, mažesniojo obuolio skilteles atidėti atskirai.
Minkštą sviestą išsukti su paprastu ir vaniliniu cukrumi, įmušti kiaušinius ir gerai išplakti. Po truputį įmaišyti miltus ir užmaišyti tirštą tešlą. Įmaišyti didžiąją dalį obuolių skiltelių ir avietes.
Pyrago formą ištepti sviestu, dugną iškloti kepimo popieriumi.
Supilti tešlą į formą, ant viršaus gražiai išdėlioti atidėtas mažesniojo obuolio skilteles ir apibarstyti ruduoju cukrumi, cinamonu bei aguonomis.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.

Šaltinis - Renata Ničajienė "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014 



Viename žurnale neseniai perskaičiau mintį, kad vyras greitai pamiršta savo praeitį, tačiau moters praeitis turėtų jį labai dominti, nes nežinia, ar ji jau su saviške atsisveikino. Tad buvusių mylimųjų pasirodymai nelabai padeda man žvelgti pirmyn, juk norisi atsigręžti į juos ir pažiūrėti, kas per žmonės galiausiai iš jų išaugo.

Va štai kokios mintys užplūsta vaikštinėjant vakarais ir žvelgiant į rudeninėmis spalvomis nudažytą dangų.

Į tą temą ir daina - Connie Francis "Stupid cupid".

P.S. Jei norėtųsi daugiau obuolių pyragų, rekomenduoju šitą, šitą ir dar šitą.

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Kiniška kiauliena su pekino kopūstu

Paskutinėmis vasaros ir pirmosiomis rudens dienomis leptelėjau sau, kad jau pasiilgau... drabužių! Kiekvieną rytą išeiti į darbą nuogomis kojomis buvo smagu, tačiau kasdien plūktis oro stokojančiame viešajame transporte ir jausti, kaip per blauzdą varva prakaito lašai, nebuvo taip jau ir malonu.

Tačiau vis dėlto aš dar nebuvau pasiruošusi drastiškam temperatūros kritimui, lietui ir tamsiems, niūriems rytams, kai nesinori lįsti iš lovos. Tad po darbų grįžusi namo ir išsidžiovinusi peršlapusias kojines susisuku į pledą ir stengiuosi nejudėti.

Na, gerai, nėra viskas jau taip dramatiška. Žinau, kad dar bus šiltesnių ir saulėtų dienų, kad dar leisiu vakarus bėgimo trasoje, kad dar avėsiu lengvus batelius, nors kišenėse jau barškės kaštonai, kad mano plaukai dar plaikstysis drauge su voratinkliais parke, kad dar... Bus daug gražių rudens dalykų.

Ir bus daug skanaus maisto. Vėl pajutau, kaip smagu yra gaminti ir valgyti šiltą, naminį maistą. Atrodo, kad to nedariau visą vasarą, tad per pirmąsias rudens dienas stengiausi kaip reikiant atsigriebti. Taip į mano virtuvę atkeliavo kiniška kiauliena su pekino kopūstu.


Kiniška kiauliena

Dviems porcijoms reikės:
200 g kiaulienos mentės
2 morkų
50 g pievagrybių
svogūno
skiltelės česnako
4 šaukštų sojų padažo
šaukštelio bulvių krakmolo
stiklinės daržovių sultinio
druskos, juodųjų pipirų
kininio kopūsto

Kiaulienos nugarinę nuplauti, nusausinti, supjaustyti juostelėmis ir apkepti iš abiejų pusių įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus. Išimti kiaulieną ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu.
Morkas supjaustyti griežinėliais ir apkepti. Sudėti pjaustytus pievagrybius, svogūną ir česnaką. Taip pat kelias minutes pakepti.
Tuomet sudėti apkeptą kiaulieną, užpilti šiltu sultiniu ir patroškinti, kol daržovės suminkštės. Prieš baigiant troškinti, sojų padažą sumaišyti su trupučiu vandens ir bulvių krakmolu. Užpilti ant mėsos ir daržovių, pamaišyti, kol padažas sutirštės. Pagal skonį pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais.
Valgyti su ryžiais ir kininiu kopūstu.

Receptas rekomenduoja mėsą ir daržoves iš karto apibarstyti kapotu kininiu kopūstu, bet man buvo smagiau jį valgyti atskirai. Jūs galite pamėginti ir kitus variantus.

Šaltinis - Neringa Kalasauskaitė-LewandowskaRenata NičajienėAsta Černė "Didžioji troškinių, sriubų ir kitų šildančių patiekalų knyga", Smaguris, 2014 m.

---


O kol kas galiu gyventi tais lengvais rudeniškais įspūdžiais - saule, nudažančia dangų rožiniais ir raudonais atspalviais kiekvieną rytą ir vakarą, dulkėtais sporbačiais (juk jie kartais gana intensyviai naudojami), krepšinio žiūrėjimu, ilgais mergaitiškais pokalbiais ir romantiniais filmais, pasisėdėjimu kavinėje prie upės vakarop, kol dar nešalta, rytiniais juokais prieš darbą, mažučiu kaštonu kišenėje ir svajonėmis apie atostogas ten toli toli. Paryžiuje.

Nebe tiek daug ir liko - tik keli mėnesiai.
Jėj.

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Mėlynių ir kefyro kokteilis

Baigėsi viena sunkiausių mano gyvenimo vasarų. Visus tris mėnesius kovojau, įrodinėjau, kad esu stipri moteris ir galiu atlaikyti visus nesklandumus, kurie tik pasitaikys mano kelyje. Ir galiausiai pati savimi patikėjau.

Per šiuos metus išliejau nemažai ašarų, tad atėjo metas liautis gailėtis savęs, įsileisti į aplinką daugiau pozityvių minčių ir imtis pokyčių. Net ir sugriuvus puoselėtiems santykiams, aš vis dar tikiu meile - žinau, kad ji ateis, kai mažiausiai to tikėsiuosi. Neskubinu savęs, nors nujaučiu, kad jau esu pasirengusi ir šį kartą jau geriau žinočiau, ko noriu iš artimo žmogaus ir ką pati galiu jam duoti.

Dabar aš pasiruošusi būti laiminga. Iš tiesų jau ir dabar esu laiminga - susitaikiusi su pasikeitimais, įpratusi prie lėktuvų gausmo ir nesibaigiančio elektroninių laiškų srauto, išmokusi gyventi viena ir sužinojusi apie save nemažai naujų dalykų. Tad dabar galiu ramiai laukti žmogaus, kuris norės būti laimingas su manimi - kaprizinga, reiklia, ironiška, priekaištaujančia, bet smarkiai mylinčia. O kol kas labiausiai myliu save pati ir lepinuosi besibaigiančiais vasaros malonumais.

Ši vasara man buvo labai nekulinarinė - pereiti į gaminimo tik vienam zoną man vis dar yra iššūkis. Kaip ir pusryčiai 6 valandą ryto. Tad dažnai mano vakarienė buvo tik vaisiai ar trinti jų kokteiliai. Didžiausias atradimas - mėlynių (arba šilauogių) kokteilis.

Mėlynių ir kefyro kokteilis

Reikės:
dviejų didelių saujų mėlynių (tinka ir šilauogės)
banano
kefyro
šaukštelio medaus
linų sėmenų

Mėlynes perrinkti, kad neliktų jokių šapelių. Bananą supjaustyti, medų pašildyti, kad suskystėjų. Į smulkintuvo indą dėti mėlynes, pjaustytą bananą, užpilti norimu kiekiu kefyro, įdėti šaukštelį medaus ir apibarsčius linų sėmenimis gerai sutrinti.
Gerti ir mėgautis!

P.S. Nuotraukoje matosi, kam naudojau likusias mėlynes - keksiukų receptas čia.

---
Nežinau, ar čia sugrįžimas į blogosferą, ar tiesiog noras pasipasakoti, kad man viskas gerai. Ruduo visada naujų iššūkių atneša, tai gal tvarkydamasi su jais brūkštelėsiu ką nors. Jei tik virtuvėje (na, arba gyvenime) įvyks kas nors įdomesnio, apie ką būtų verta papasakoti internetams.

2015 m. sausio 11 d., sekmadienis

2014-ųjų istorijos

2014-ieji buvo dar vieni geri gyvenimo metai. Netgi labai labai geri. Metai, kai nepakeičiau darbo, turėjau ilgesnes nei dviejų savaičių atostogas, keliavau (komandiruočių reikalais, bet jie iš tiesų labai smagiai dera su atostoginiais reikalais), gana daug vaikščiojau į teatrą, bėgiojau, šokau, mylėjau ir mėgavausi gyvenimu.
---
Visų pirma, 2014-ieji buvo meilės metai. Naujųjų metų naktį sutikau žmogų, su kuriuo dabar dalijamės ne tik vakarienes, bet ir šildymo sąskaitas ne itin sandariame bute Žirmūnuose. Dėl mudviejų jausmo aš lengva ranka susikraučiau lagaminą ir išvažiuočiau gyventi į Grenlandiją (tie, kurie žino mano ir žiemos santykius, turėtų suprasti, kad čia tikrai big deal!). Juk dviese ten gyventi būtų tikrai smagiau...



2014-ieji buvo bliuzo metai. Valentino dieną praleidau su žmonėmis, šokančiais bliuzą, ir susižavėjau. Pavasarį pati pradėjau lankyti pamokas, vasarą pirmą kartą dalyvavau ne tik legendiniame bliuzo festivalyje Varniuose, bet ir šokių stovykloje, rudenį buvau šiek tiek nurimusi, bet po kalėdinio vakarėlio prisakiau sau, kad jeigu kažkas man teikia tiek džiaugsmo, kodėl turėčiau to atsisakyti?
Tad šokius pelnytai galiu laikyti praėjusių metų atradimu. Aš taip ir jaučiau, kad pirmame kurse reikėjo pradėti lankyti lindyhopą, dabar viskas būtų dar smagiau ir paprasčiau. Na, bet geriau vėliau negu niekada!



Tai buvo dar vieni mergaičių metai! Grupiokės pradėjo masiškai tekėti pernai prie altoriaus palydėjome net tris gražuoles. Šiems metams vestuvių kol kas dar nenumatyta, tiesa, panašu, kad įkurtuvių teks aplankyti netgi ne vienas. 
Praėjusiais metais susikūrė naujas ratelis leidėjos ir jų gerbėjai  - dabar mes visi sunkiai telpame prie vieno stalo, nebent jis tikrai didelis. Ir jau šiemet šį ratelį papildysime vienu nauju mažu nariu!



2014-ieji buvo tikri bėgimo metai: sezoną pradėjau dar kovo pabaigoje, o užbaigiau lapkričio viduryje. Sudalyvavau keturiuose varžybose - trijose pasirinkau 5 kilometrų atstumą (vienas etapas buvo siaubingai karštas, kitas - gana šaltas, o trečias - fiziškai sunkus dėl išvakarėse vykusio vakarėlio), o Vilniaus maratone sėkmingai finišavau 10 kilometrų distancijoje. Ją įveikiau netgi kokiomis penkiomis minutėmis anksčiau negu tikėjausi! Šiemet savo rezultatus norėčiau gerinti tiek atstumo, tiek minučių prasme. O kad tik man užtektų stiprybės ir kantrybės!



Na, ir maisto metai buvo. Nors 2014-aisiais parašiau vos 38 įrašus, virtuvėje, manau, praleidau daugiau laiko nei įprastai... Populiariausi metų įrašai pagal peržiūrų skaičių:

  1. Paprastasis rabarbarų pyragas - retas pyragas sulaukia tiek mano dėmesio ir užkariauja virtuvę ilgiau negu keliems kartams. Šis turi kažką stebuklingo - vasariško, kvapnaus ir saldžiarūgščio...
  2. Riešutiniai morenginiai sausainiai - niekada negalvojau, kad morenginiai sausainiai taip lengvai iškepami. Žinoma, prieš tai reikia gerai pasidarbuoti plaktuvu.
  3. Bananiniai keksiukai su karamele - vienas mano praėjusių metų atradimų - karamelė. 
  4. Svogūnų laiškų ir sūrio keksas - kai norisi ko nors pikantiško prie gero dubens salotų.
  5. Wok makaronai su vištiena ir imbieru - iš Jamie Oliverio receptų archyvo atkeliavęs patiekalas tapo L. firminiu, dėl ko aš labai džiaugiuosi, nes man netenka jo gaminti pačiai. Tik skanauti!


O šie metai, tikiuosi, bus tokie patys geri ir net dar geresni negu praėjusieji. Metų užduotys ir tikslai sudėlioti ir gražiai surašyti, planai, kaip juos įgyvendinti taip pat kuriami. Tad ramia širdimi išleidžiu kometą neribotų kūrybinių atostogų.

Nors pažvelgusi į pirmąjį įrašą suprantu, kad virtuvės sferoje gerokai patobulėjau, tačiau po 3,5 metų dar nesijaučiu tikra maisto tinklaraštininke, kuri galėtų dalytis patarimais, kaip geriau padaryti tą ar aną. Man prie širdies ir toliau lieka paprasti dalykai, su kuriais nereikia ilgai vargti. O tokių juk pilnas internetas ir kulinarinės knygos... Tad kol neatradau tikrosios ir man mieliausios krypties, pailsėsiu ir paveiksiu kitus dalykus.

Grįšiu tada, kai galėsiu pasakyti apie maistą daugiau negu apie save. Arba norėsiu papasakoti ką nors ypatingo. Galbūt ilgai laukti nereikės.